Dažniausi klausimai apie izoliacines medžiagas

Atsakymai apie U vertę, šilumos laidumą ir tinkamos izoliacijos parinkimą namui.

U vertė parodo, kiek šilumos per laiko vienetą prasiskverbia pro konstrukcijos ploto vienetą esant tam tikram temperatūrų skirtumui — kuo mažesnė reikšmė, tuo geresnės konstrukcijos šiluminės savybės. Ji naudojama vertinant sienas, langus, stogus ir kitas atitvaras pastato energinio naudingumo skaičiavimuose. Mažesnė U vertė paprastai reiškia mažesnes šildymo sąnaudas.

Šilumos laidumo koeficientas parodo, kaip gerai medžiaga praleidžia šilumą — kuo mažesnė lambda reikšmė, tuo medžiaga geriau izoliuoja tam pačiam storiui. Šis rodiklis naudojamas apskaičiuoti reikiamą izoliacijos storį, kad būtų pasiekta norima U vertė konstrukcijai. Renkantis izoliaciją verta lyginti lambda reikšmes tarp skirtingų medžiagų, o ne vien kainą.

Akmens vata tankesnė, geriau slopina garsą ir atsparesnė ugniai, todėl dažnai renkamasi stogams, pertvaroms ar zonoms, kur svarbi priešgaisrinė sauga. Stiklo vata lengvesnė, pigesnė ir patogesnė montuoti didesniuose plotuose, pavyzdžiui palėpėse ar karkasinėse sienose. Abi medžiagos turi panašias šilumines savybes, todėl pasirinkimas dažnai priklauso nuo konkretaus naudojimo vietos reikalavimų.

EPS yra granulinis putplastis, lengvesnis ir pigesnis, tinkamas sienoms ir vietoms be didelės mechaninės apkrovos. XPS turi vientisą uždarų akučių struktūrą, yra atsparesnis drėgmei ir gniuždymui, todėl dažniau naudojamas pamatams, cokoliams ar apverstiems stogams, kur medžiaga liečiasi su drėgme ar dirvožemiu. XPS paprastai kainuoja daugiau nei EPS.

Reikiamas storis priklauso nuo pasirinktos medžiagos šilumos laidumo koeficiento ir siekiamos U vertės, todėl konkretų skaičių geriausia apskaičiuoti kartu su projektuotoju arba pagal energinio naudingumo klasės reikalavimus. Stogui dažniausiai reikalingas didesnis storis nei sienoms, nes per jį prarandama daugiau šilumos. Rekomenduojama nesitaupyti ties izoliacijos storiu, nes tai ilgalaikė investicija.

Garo izoliacinė plėvelė montuojama iš šiltos patalpos pusės ir sulaiko vandens garus, kad jie nepatektų į izoliacinį sluoksnį ir nesukeltų drėgmės kondensacijos konstrukcijos viduje. Be jos šiltinimas gali sudrėkti, prarasti šilumines savybes ir sukelti pelėsį. Plėvelės sandarumas sujungimų vietose yra tiek pat svarbus, kiek pati medžiaga.

Kiekis skaičiuojamas pagal izoliuojamo ploto dydį, padauginus iš pasirinkto storio sluoksnių skaičiaus, ir pridedant atsargą pjovimui bei sandūroms. Sudėtingoms vietoms, kaip stogo kraigai ar konstrukcijų jungtys, gali reikėti papildomo kiekio. Tiksliausią rezultatą gauti padeda projekto brėžiniai arba gamintojo skaičiuoklė pagal konkretų izoliacijos tipą ir storį.

Drėgnas patalpas, pavyzdžiui vonios kambarį ar rūsį, mineraline vata izoliuoti galima, tačiau būtina užtikrinti patikimą garo ir hidroizoliaciją, kad vata neprisigertų drėgmės ir neprarastų šiluminių savybių. Be tinkamos apsaugos sudrėkusi vata praranda izoliacines savybes ir gali skatinti pelėsio atsiradimą. Tokiose zonose dažnai renkamasi ir drėgmei atsparesnės alternatyvos, pavyzdžiui XPS.