Dažniausi klausimai apie fermų statybą

Beveik visais atvejais taip, nes ferma priskiriama sudėtingesnei statinių kategorijai, o statybą leidžiantis dokumentas išduodamas tik pagal parengtą ir suderintą projektą. Net rekonstruojant seną, praeito amžiaus fermą, jei keičiama paskirtis, didinamas plotas ar keičiamos laikančiosios konstrukcijos, dokumentas paprastai būtinas. Tikslią procedūrą ir reikalingus derinimus nustato projektuotojas pagal planuojamos fermos dydį ir gyvulių rūšį.

Vėdinimo sistema skaičiuojama pagal gyvulių skaičių, jų rūšį, patalpos tūrį ir sezoniškumą — vasarą reikia žymiai didesnio oro apykaitos intensyvumo nei žiemą, kad būtų išvengta šilumos streso. Dažniausiai derinama natūrali (šachtinė) ir priverstinė ventiliacija su ventiliatoriais, kurių galia parenkama pagal projektuotojo skaičiavimus. Netinkamai suprojektuotas vėdinimas didina drėgmę, amoniako koncentraciją ir ligų riziką, todėl šį skaičiavimą geriausia patikėti specialistui.

Mėšlo ir srutų kaupimo talpyklos turi būti sandarios, atsparios korozijai ir pakankamos talpos, kad mėšlas ar srutos galėtų būti saugomi iki tinkamo laikotarpio tręšimui laukuose, neteršiant dirvožemio ir vandens telkinių. Talpyklos vieta ir atstumas iki gręžinių, vandens telkinių bei gyvenamųjų namų reglamentuojamas aplinkosaugos reikalavimų, todėl projektą būtina derinti su atitinkama institucija. Didesnėms fermoms dažnai reikalingas ir papildomas poveikio aplinkai vertinimas.

Tikslus atstumas priklauso nuo gyvulių skaičiaus, fermos tipo ir sanitarinės apsaugos zonos dydžio, kuris nustatomas individualiai pagal planuojamos veiklos mastą — kuo daugiau gyvulių, tuo didesnis reikalaujamas atstumas. Šis atstumas skaičiuojamas ne tik iki artimiausio gyvenamojo namo, bet ir iki viešų teritorijų ar vandens šaltinių. Tikslų reikalavimą konkrečiam projektui visada nustato projektuotojas kartu su atsakingomis institucijomis, todėl verta konsultuotis dar planavimo etape.

Didesnės, tam tikrą gyvulių skaičių viršijančios fermos paprastai priskiriamos veiklai, kuriai privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą arba bent atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrą. Ji apima kvapų, nuotekų ir mėšlo tvarkymo poveikio įvertinimą aplinkiniams gyventojams bei gamtai. Procedūra gali užtrukti keletą mėnesių, todėl ją verta pradėti dar prieš rengiant techninį projektą, kad vėliau nereikėtų perprojektuoti jau parengtų sprendinių.

Fermos grindys turi būti neslidžios, atsparios drėgmei, mėšlui ir dezinfekcijos priemonėms — dažniausiai naudojamas armuotas betonas su specialiu paviršiaus apdorojimu arba guminės dangos gyvulių gulėjimo zonose. Svarbu numatyti tinkamą nuolydį srutoms nutekėti į surinkimo sistemą, kad grindys neliktų drėgnos ir nesudarytų sąlygų ligoms plisti. Melžiamoms karvėms ar kiaulėms skirtos zonos dažnai papildomai šiltinamos, kad grindys nebūtų per šaltos.

Stogo konstrukcija turi būti suprojektuota pagal konkrečiam regionui nustatytą sniego apkrovos normą, nuo kurios priklauso gegnių ar santvarų skerspjūvis ir tarpai tarp jų. Platesnės, mažo nuolydžio fermos konstrukcijos ypač jautrios sniego kaupimuisi, todėl kartais numatomas didesnis stogo nuolydis arba papildomos atramos. Projektuotojas taip pat turi įvertinti vėjo apkrovą ir konstrukcijos jungčių patikimumą, kad stogas neįlinktų per ilgus žiemos mėnesius.