Dažniausi klausimai apie saulės kolektorius

Atsakymai apie plokščiuosius ir vakuuminius kolektorius, talpos dydį, perkaitimą ir priežiūrą.

Kolektorius gamina šilumą ir šildo vandenį, o elektrinė gamina elektrą. Tai visiškai skirtingos sistemos su skirtinga įranga. Praktikoje daugumai namų šiandien paprasčiau įrengti saulės elektrinę ir vandenį šildyti elektra, nes elektros galima panaudoti bet kam. Kolektoriai išlieka prasmingi ten, kur karšto vandens suvartojimas didelis ir tolygus.

Plokštieji pigesni, mechaniškai patvaresni ir gerai dirba šiltuoju sezonu. Vakuuminiai vamzdiniai efektyvesni žemesnėje temperatūroje ir esant difuzinei šviesai, todėl duoda naudos ilgesnį sezoną, tačiau brangesni ir jautresni krušai bei mechaniniams pažeidimams. Pasirinkimą dažniausiai lemia tai, ar sistema naudojama tik vasarą, ar ir pereinamuoju laikotarpiu.

Talpa parenkama pagal karšto vandens suvartojimą per parą, o ne pagal kolektorių plotą. Per maža talpa reiškia, kad saulėtą dieną sistema greitai pasiekia maksimalią temperatūrą ir toliau energijos nebepriima; per didelė lėčiau įšyla ir nespėja pasiekti reikiamos temperatūros. Talpai su šilumokaičiu svarbu ir šilumokaičio plotas, kitaip šiluma perduodama neefektyviai.

Vasarą, kai vandens nenaudojama, sistema gali įkaisti iki labai aukštos temperatūros. Tada garuoja arba senėja šilumnešis, kenčia tarpinės ir siurblys. Todėl sistemoje numatoma perkaitimo apsauga: šilumos išsklaidymas, dengimas arba automatinis sistemos sustabdymas. Išvykstant ilgam vasarą apie tai verta pasirūpinti iš anksto — tai dažniausia kolektorių gedimų priežastis.

Taip. Šilumnešis laikui bėgant sensta, praranda apsaugines savybes ir tampa rūgštus, o tai ėsdina sistemos vidų. Keitimo periodiškumą nurodo gamintojas, bet po perkaitimo epizodų jį keisti reikia anksčiau. Būklę galima įvertinti paprastu tankio ir pH patikrinimu — tai daro serviso specialistai per vieną vizitą.

Veikia, bet indėlis nedidelis: trumpa diena ir žema saulė reiškia, kad žiemą kolektorius dažniausiai tik pakelia vandens temperatūrą, o došildo pagrindinis šilumos šaltinis. Todėl sistema visada projektuojama kaip papildoma, o ne vienintelė — katilas, šilumos siurblys ar elektrinis tenas lieka būtini.

Priklauso nuo šeimos dydžio ir kolektoriaus tipo, bet paprastai kalbama apie kelis kvadratinius metrus — gerokai mažiau nei saulės elektrinei. Svarbu, kad vieta būtų be šešėlių vidurdienį ir kad iki akumuliacinės talpos atstumas būtų kuo trumpesnis: ilgos vamzdžių trasos reiškia šilumos nuostolius, kuriuos kompensuoti sunku.

Klauskite, kiek metų sistema dirbo, ar buvo perkaitimo epizodų, kada paskutinį kartą keistas glikolis ir ar veikia valdiklis bei siurblys. Apžiūrėkite vakuuminių vamzdžių būklę — pasikeitusi vamzdžio spalva rodo prarastą vakuumą, ir toks vamzdis nebegamina. Taip pat pasitikslinkite, ar išlikę visi laikikliai ir jungtys: atskirai jų įsigyti seniems modeliams dažnai sudėtinga.